Orui atvėsus, o medžiams numetus paskutinius lapus, gamta tarsi kviečia sustoti, susimąstyti ir pasimėgauti jaukiais prisiminimais. Tokioje rudeniškoje nuotaikoje šeštadienio popietę Salake vyko tradicinis renginys „Giesmė Salakui“, subūręs kūrybingus kraštiečius, poezijos mylėtojus ir visus, kuriems artimas žodis bei menas.

Kaip ir kasmet, šis renginys tapo tikra dvasinės šilumos ir bendrystės švente. Klausydamiesi eilių ir dainų, susirinkusieji galėjo pasinerti į poezijos pasaulį, pajusti bendrą kūrybos dvasią ir pasidžiaugti krašto žmonių talentais.

Šių metų „Giesmėje Salakui“ savo kūryba dalijosi Vita Paškauskaitė, Vilius Puslys, Regina Gruodienė. Taip pat buvo perskaityti laišku atsiųsti Onutės Avižinienės ir kunigo Nerijaus Pipiro eilėraščiai, kuriuos jautriai perteikė renginio skaitovai. Visus kūrėjus ir susirinkusius sveikino Zarasų rajono merė Nijolė Guobienė bei Salako seniūnas Renius Kisielius, pasidžiaugę, kad tradicija suburti kuriančius žmones Salake tęsiasi jau daugelį metų. Salako bibliotekininkė Danutė Koroliova kvietė visus tylos minute paminėti anapilin iškeliavusius krašto poetus.

 Antroje renginio dalyje buvo pristatyta salakietės Dalios Šeduikytės-Mačiulienės tapybos ir fotografijų paroda „Dievo kodas“. Renginio vedėjos Ritos Dronseikaitės paklausta apie pavadinimo prasmę, autorė sakė: „Mes ir visa, kas mus supa, esame Dievo kūryba.“ Ši mintis tapo viso vakaro leitmotyvu – priminimu apie kūrybos ir gyvenimo sakralumą.

Dalia Šeduikytė-Mačiulienė skaitė savo eiles, o jai akomponavo sūnus Juozas Mačiulis, sukūręs ir atlikęs kelias autorines dainas. Jų bendras pasirodymas sušildė žiūrovų širdis ir sukūrė ypatingą artumo atmosferą.

 Renginio metu taip pat buvo galima pasigrožėti Salako keramikos studijos „Molis-brolis“ kūriniais, Valerijos Veličkaitės-Šeduikienės bei Ritos Gruodytės nertiniais darbais – kiekvienas eksponatas liudijo apie meilę menui ir kūrybai.

Šventės pabaigoje organizatoriai dėkojo visiems dalyviams, kurie savo talentu, šviesa ir nuoširdumu puošia renginį „Giesmė Salakui“ ir prisideda prie kultūrinio Salako gyvenimo.

Tegu ši giesmė dar ilgai skamba širdyse – kaip priminimas, kad kūryba ir bendrystė iš tiesų šildo net ir pačią vėsiausią rudens dieną.