Per Žolines nuaidėjo „XXXIII tarptautinis festivalis Žolynai“Vasaros laikas augina, nokina, brandina, o Žolinės šventė visą derlių sukviečia į gražią šventę, vakarop lengvai pakvimpančią rudeniu.
Rugpjūčio viduryje lietuviai nuo seno šventė vasaros ir rudens sandūrą, kai svarbiausi lauko darbai jau buvo nudirbti. Žolinė– tai atsisveikinimo su želmenimis ir gėlėmis diena. Javai jau nupjauti ir suvežti, uogos ir vaisiai surinkti, privirta uogienių.
Išaušo šiltas, saulėtas ir šviesus Žolinių rytas, kuriam, regis, visi rengėsi iš anksto. Zarasų krašto darbščiosios moterys net ir pačią nepalankiausią vasarą, priaugino gražiausių gėlių žiedų: jurginų, hortenzijų, gvaizdūnių, saulėgrąžų, rudbekijų, pririnko uogų kekių ir visokiausių žolynų iš mus supančios gamtos, kuriuos supynė į didelį Žolinių vainiką, kaip simbolį visos žalumos ir gyvybės. Ypač už gėlių žiedus dėkojame Verai Panavienei ir Alfridai Varžgalienei iš Suvieko. Na, o didijį vainiką pynė Birutė Andrijauskienė, Marytė Širvinskienė bei Julija Beniauskienė. Zarasų „Čiūtos“ merginos taip pat nemiegojo ir dalyvavo vainikėlių pynimo edukacijoje „Gražus tava vainikas“, kurios edukatorė buvo floristė Aušra Mačiulytė. Savo nusipintais vainikėliais jos dabinosi Žolinių išvakarėse Stelmužėje ir Žolinių dieną.
Po šv. Mišių festivalio dalyviai ir svečiai rikiavosi į eiseną prie kultūros centro. Eisenos pradžioje nešama duona, kurią šventei dovanojo Šlyninkos vandens malūno šeimininkai Regina ir Stanislovas. Už duonos nešėjų puikavosi didysis Žolinių vainikas, Jovaras, stojo į eiseną Zarasų rajono savivaldybės merė Nijolė Guobienė bei visi festivalio dalyviai. Eisena, kuriai muzikavo Zarasų „Čiūtos“ kapelytė iškilmingai pajudėjo link aikštės, kur ją pasitiko gausus žiūrovų būrys. Scenos prieigas tuoj pat papuošė atsinešti gėrybių krepšiai ir didysis Žolinių vainikas. Nuskambėjus apeiginei Žolinių dainai apie rugelį, visus susirinkusiuosius į Žolinių šventę sveikino Zarasų rajono savivaldybės merė Nijolė Guobienė. Buvo įteikta D. Bukonto premija ir apdovanotos net 26 įstaigos, kurios prisidėjo prie Zarasų miesto šventės ir kūrė vieningą Žiedų pakrantę prie Zaraso ežero.
Prasidėjo koncertas „Žolinė“. Kolektyvas keitė kolektyvą, vieni tik dainavo, kiti muzikavo ar šoko. Nors folkloro žanro kolektyvų Zarasų rajone mažėja, bet sugebėjome surengti trijų valandų koncertą. Koncerte pasirodė rajono kolektyvai: Samanių kapela (vadovas Algimantas Trumpa), Antalieptės folkloro ansamblis „Unt ta liepta“ ir tradicinės muzikos kapela (vadovė Loreta Alaunienė, kapela „Vaivoras“ (vadovė Danguolė Kisielienė). Vėliau pasirodymus tęsė miesto folkloro ansamblis „Seluona“ (vadovė Diana Skvarčinskaitė), kuris pristatė programą apie žvejybą pagal Vidos Žilinskienės pasakojimus. Smagiai trypė vyresniųjų liaudiškų šokių grupė „Ežerūnas“, vadovė Vandutė Politaitė. Linksmai grojo ir dainavo kapela „Čir vir vyrai“ (vadovas Gintaras Andrijauskas). Vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis „Čiūta“ (vadovė Diana Skvarčinskaitė) dainavo apie serbentėlas ir ramunėlas. Vedėjai Diana ir Gintaras apkalbėjo visus žolynus, kuriuos renka darbščiosios moterys ir kuriais paskui gydo save ir savo šeimynas.
Svečiuose turėjome iš Širvintų kultūros centro Gelvonų filialo puikų folkloro ansamblį „Savingė“, kuriam vadovauja Laimutė Bikulčienė. Svečiai ne tik entuziastingai su savo vėliava įsiliejo į Žolinių eiseną, bet ir dovanojo savo dainas bei šokius.
Viso festivalio metu Sėlių aikštėje veikė „Amatų kiemelis“, kuriame buvo galima ne tik pasigrožėti tautodailės darbais, bet ir ką nors išsidrožti iš medžio, nusilipdyti iš molio, pinti iš žolynėlių, rišti sodus. Pasigaminti sau, dovanom ar šiaip išbandyti save. Tautodailininkas Erikas Čypas visada sukviečia puikią sertifikuotų amatininkų komandą - savo draugus: Gediminą Kairį, Eriką Hincą, Genutę Hincienę, Daivą Čypienę ir kitus.
Po koncerto „Žolinė“ visus susirinkusiuosius savo puikiu derėjimu ir unikalia apranga stebino grupė „Madara“ iš Seto.
Tai unikali 5 moterų grupė, kurios repertuare Setijos liaudies dainos. Grupė yra iš Pilvos miesto ir atlieka autentiškas, savitu šiauriečių dainavimo būdu setų daugiabalses liaudies dainas, kurios yra vadinamos Seto lelo ir įrašytos į Unesco paveldo sąrašą. Moterų krūtines dabina didelis papuošalas, kuris byloja apie tos moters socialinį statusą bei turtingumą.
Šias šaunias moteris pakeitė vyrai iš Latvijos, grupė „Vilki“. Ši grupė atvykdavo ir į „Mėnuo Juodaragį“ ir kaskart šiame festivalyje apsilankius šiai legendinei vyrų grupei, Juodaragio dvasią uždegdavo nuostabiai skambios, kaip geležis tvirtos, širdimi gilios ir tikros brolių tautos dainos, nuo seniausių iki šių dienų. Vilki gyvuoja ir puoselėja latvišką palikimą jau 32 metus. Greta senojo etnografinio folkloro, daug grupės dainų atkeliauja iš Pirmojo pasaulinio karo šaulių, Latvijos nepriklausomybės kovų, Antrojo pasaulinio karo Latvių legiono ir partizanų laikų. Mūsų festivalyje „Vilki“ pasirodė su seniausiomis karių dainomis, vardan mūsų brolybės ir stiprybės.
Na, o labai linksmai festivalį užbaigė grupė iš Latvijos „Dzelzs vilks“, kurią tąvakar sudarė geriausi Latvijos muzikantai su Artūrs Ūškans priešakyje. Ši grupė išjudino žiūrovus šokiui ir linksmybėms.
Šiųmetė Žolinė sukvietė abi dienas į koncertus labai gausų žiūrovų būrį, tikriausiai tuos, kurie laikosi tokio papročio: „Kas per Žolinę neviešės – tas visą amžių skurdžiai nugyvens“. Juk niekas nenori skurdžiai gyventi.
Šis festivalis skirtas paminėti Atmintinus lietuvių liaudies dainų metus.
Projektas finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos
Zarasų kultūros centras, organizatorius
Diana Skvarčinskaitė, projekto ir straipsnio autorė
Erikas Černovas, nuotraukos