Prof. Libertas Klimka savo knygoje “Lietuviškųjų švenčių rate” apie šv. Martyno, Baltojo Oželio šventę rašo: “Norėtųsi, kad nuotaikinga Oželio šventė sugrįžtų į mūsų tradicijas. Labai skirtingai ją galima pažymėti: vienais metais pabrėžiant šios šventės sąryšį su amatais ir pagerbiant auksarankius meistrus, kitais - piemenėlių išdaigomis ir muzikavimu, trečiais - orų spėjimais iš gamtos stebėjimų, ketvirtais - senovinių mokyklinių metų pradžia.
Kiek erdvės fantazijai ir išmonei!”.
O mes, lapkričio 24 dieną Zarasuose, jau 29-ąjį kartą minėjome Baltoji Oželio dieną, pradėdami bendra daina apie oželį. Tada mažiausiąjį piemenuką užsodinom ant mūsų Oželio ir jį vesdami aplink baltą berželį šaukėm oracijas: „Tu, baltas aželi, atnešk mum snegelį, atnešk mum žemely, didesnį šaltelį, kad neraikt ganyt, rūbelių lydyt“. Kad dar labiau įtikintume savo Oželį dar šaukėm:
“Ai, ažkela, tu baltoja, kokia tu graži! Aisma aplink baltų beržų, kad būt grait žiema.
Bus gerai, bus gerai, neraiks mum ganyt.
Ai ažkela, tu nebliauk, tau nebus teip bloga,
Kai bus šalta baltui sniegui, tau bus šilta trioba.
Bus gerai, bus gerai, neraiks mum ganyt.
A mes, maži pemeniokai un pečiaus megosma,
Kai bus šalta baltui sniegui, sniegi pasvaliosma.
Bus gerai, bus gerai, neraiks mum ganyt.”
Dar to būtų maža, pridėjom: “Baltas beržas, baltas aželis – grait visur aplinkui na sniega bus balta”.
Ir iš tikrųjų, jau kelinti metai, kai tik švenčiam Baltojo Oželio dieną, pas mus aplink nuo sniego balta. Lyg iš tikrųjų prikviestume tą sniegelį. Tik tiek, kad mūsų oželis netikras, o iš šiaudų ir viską labiau imituojam bežaisdami ir vaidindami. Bet, pasirodo, tai irgi veikia.
Mūsų piemenukai šią dieną tikrai išdykavo ir muzikavo. Jų šiemet susirinko net apie 130. Labai tuo džiaugiuosi. Ir daugiausia jų iš Zarasų miesto.
Po visų oracijų prasidėjo kolektyvų pasirodymai. Renginį vedė Gilmė Dainytė vis skelbdama kitą kolektyvą ir kviesdama traukti savo katinus iš maišų. Oi kiek šiemet jų pritraukėm ir “išleidom į pasaulį”. Visi kolektyvai buvo pasirengę ne tik atveždami savo katinus, bet ir išsiveždami. O programų įvairumas tikrai nustebino – kas apie paukštelius, apie oželius, apie dieduką ir bobutę, net apie Stelmužės ąžuolą.
Prasmingai į programą įsiliejo Augustė Gaidytė – Palaitienė, išdėstydama vaikams apie Aukštaitijos regionų kostiumus ir pažerdama kolektyvams savo taiklius pastebėjimus.
Taigi šių metų skaitlingame XXIX sambūryje "Oželio pastogėj" dalyvavo: Zarasų Lakštingalos mokyklos vaikučiai su mokytoja Julija Čeponiene; Zarasų „Santarvės“ pradinės mokyklos vaikų folkloro ansamblis „OP – KA“, Zarasų kultūros centras centro vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis „Čiūta“ ir Kapelytė, jaunimo sutartinių atlikėjų grupė "Gražutė", kuriems vadovauja Diana Skvarčinskaitė ir Gintaras Andrijauskas; Rokiškio kultūros centro vaikų folkloro ansamblis „Ratatuto“ su vadove Aušra Kežutiene, Utenos etno klubo „Auštaras“ vaikų folkloro ansamblis, kurių vadovė vadovė Aušra Rinkevičienė, Zarasų sentikių palikuonys su vadovu Danil Rogozin, Zarasų Fausto Latėno meno mokyklos ritmiukai bei 1-2 klasių solfedžio dalyko mokiniai ir mokytojos Julija ir Diana.
Šiemet sambūrio programą pagražino Utenos kultūros centro jaunimo lėlių teatras “Skruzdėlytė” atlikdamas nuostabią, žaismingą, profesionaliai pateiktą Jono Radzevičiaus pjesę – pasaką “Skruzdėlė atsiskyrėlė”. Teatrui vadovauja režisierė Janina Baldauskienė.
Užbaigiant programą, vyriausiasis mūsų piemeniokas, šiemet tai buvo Gilmė, “įsilipusi į berželį sakė pamokslą”: “Vardan varnų, pilvan šarkų, vardan kiškių lapatiškių kakton taukšt!”.
Tai buvo tikri mūsų linksmybių atlaidai prieš pat Adventą ir manau, kad puiki etninės kultūros pamoka, organizuota visos Zarasų kultūros centro komandos.
Diana Skvarčinskaitė, kolektyvų vadovė
Nuotraukos Eriko Černovo