Kaip su ta lape buvo nebuvo, bet  apie kelionės į Estiją, tiksliau – į Seto karalystę, nuotykius ir nepakartojamus įspūdžius pasakosiu.

Kryptis – setų žemė

Pirmiausia – apie Zarasų kultūros centro folkloro ansamblio ,,Seluona“ išvykos pas Setų krašto labai draugiškus, vaišingus, įdomius savo kultūra žmones tikslus. Turbūt intriga – kodėl kalbėsime  apie karalystę, karaliaus rinkimą, Setų krašto unikalumą, didžiulį margaspalvį festivalį.

Reikia pasakyti, kažkada Zarasai draugavo, bendradarbiavo su setų miestu Pilva, tad šį kartą mūsų kelionės tikslas – vėl užmegzti  kultūrinius ryšius su setais.  Labai laukta kelionė įvyko pirmomis rugpjūčio dienomis. Vykome į Estijos Setų žemės ,,XXXII Setų karalystės‘‘ festivalį. Tik ansamblio vadovė Diana Skvarčinskaitė (jai labai dėkingi už nuolatinį rūpestį, gerumą, kad mus kur galėdama veža) žino visas ryšių su setais paslaptis, išvykos rengimo sudėtingumą, atsakomybę. Ši kelionė, tai „XXXIII tarptautinio festivalio Žolynai“ dalis, skirta paminėti Atmintinus lietuvių liaudies dainų metus. Kelionės metu seluoniškių lūpose skambėjo dainos, sutartinės ne tik festivalio koncertinėse programose, bet ir priėmimuose, vakarojant, mokant dainas kitus. Šioje kelionėje taip pat pristatėme savo unikalius, iš visų tautų išsiskiriančius tautinius kostiumus.

Truputis istorijos

Setų karalystė (Setomaa) yra istorinis regionas, esantis pietryčių Estijoje, kur gyvena finougrų tauta – setai. Jie nuo seno gyveno šioje teritorijoje, esančioje tarp Pečioros upės ir Peipaus ežero.

Pažvelgę į Estijos žemėlapį, Setų žemę – Setomą – išvysime lyg trijų kilpų grandinę, prisišliejusią prie Rusijos sienos. Viena jos kilpa siekia Pskovo ežerą, kita ištįsusi žemiau, o trečioji driekiasi į pietus, iki pat Latvijos sienos. Šių kilpų gyventojai savęs nelaiko nei estais, nei rusais, jie – Setomos karalystės piliečiai – setai, kalbantys savo kalba, kasmet renkantys savo karalių, dainuojantys savo himną. Išskirtinė ypatybė – dėvi unikalius drabužius, o prie namų per šventes kelia Setų karalystės vėliavą, kurioje tradiciniais raudonais ornamentais išmargintas skandinaviškas kryžius baltame fone. Raudona ir balta – tradicinės setų spalvos.

Nors tai nėra oficiali valstybė (karalius nėra monarchas, o tik tradicijas palaikanti kultūros figūra), ji turi savitą kultūrą, tradicijas, kurios skiriasi nuo estų ir rusų. Tiesa, dauguma setų yra stačiatikiai (ortodoksai). Jų kultūra yra įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Setų kalba skiriasi nuo estų kalbos ir turi savo unikalų žodyną bei gramatiką. Ji yra svarbi regiono tapatybės dalis ir mokoma mokyklose. 2009 m. UNESCO įtraukė setų kalbą į Nykstančių pasaulio kalbų sąrašą.

Rinkome karalių

Viena iš didžiausių ir autentiškiausių švenčių – Karalystės diena – įspūdingas renginys. Dalyvavome ir mes – ėjome šventinėje eisenoje į pagrindinę estradą, keliant Setų karalystės vėliavą klausėmės setų himno. Suplaukę, suvažiavę tūkstančiai žmonių kūrė pakilią nuotaiką, bendravo, buvo linksmi. Ūžė didžiulė mugė, kurioje visko buvo gausu. Net oras tą savaitgalį, atrodė, džiaugėsi švente.

Vyko įvairūs pasirodymai, koncertavome ir mes – dainavome Zarasų krašto dainas ir giedojome sutartines, kažkuo primenančias setų unikalias dainas (leelo), ir laukėme... karaliaus rinkimų, kuriuose balsuoti galėjo kas norėjo. Scenoje ant kaladžių stovėjo pretendentai, turėjo savo palaikymo komandą. Visos iš kailio nėrėsi pristatydamos savo favoritą – daug dainavo, ėjo ratelius. Galima buvo suprasti, kad tai ,,rinkimų kampanija“. Žiūrovai tuo tarpu kabinosi į prie kiekvienos kaladės pririštą ilgą virvę, taip išreikšdami savo pasirinkimą. Vėliau buvo suskaičiuoti rezultatai ir... –tegyvuoja Karalius! Pretendentai, kaip sužinojome, buvo brolis ir sesuo.

Tuo viskas dar nesibaigė: visi nekantraudami laukė parado Karaliaus garbei – bene svarbiausio, džiaugsmingiausio festivalio virsmo. Ir sutrinko, sužvangėjo, sumargavo... Čia tai būta! Linksmybės, humoras, muzika, išradingumas – žoliapjovėmis, keturračiais, gaisrinėmis mašinomis, močiučių stumiama mašinike, traktoriais ir dar, bala žino, kokiomis transporto priemonėmis, išpuoštomis vantomis, berželiais, traukė didžiule eile parado dalyviai, pasipuošę ir unikaliais tautiniai drabužiais, ir pavirtę komiškais personažais. Tai reikėjo matyti! Klegesys, bendrystė pagavo ir parado dalyvius, ir stebinčiuosius.  Net vantomis su vandeniu buvome ,,pašventinti“.

Beje, prieš paradą tiesiog gatvėje surengėme ir improvizacinį koncertą (juk ,,Seluona“, kur sustoja, ten dainuoja). Žmonės klausėsi, šypsojosi, domėjosi, plojo, žavėjosi mūsų dainomis ir  ansamblio kostiumais. Sunku apsakyti – kiek malonių akimirkų patyrėme.

Setų buities muziejuje

Setų kultūra pasižymi unikaliais drabužiais, dainomis, šokiais ir amatais.  Setų karalystės istorija yra svarbi Estijos kultūros dalis, o regionas yra žinomas dėl savo unikalios kultūros ir gamtos. Tai yra vieta, kur galima pamatyti autentišką setų gyvenimo būdą ir patirti jų tradicijas.

Setų žemės dalies sostinėje Viarskoje (Värska) apsilankėme etnografiniame muziejuje (tai visa rekonstruota tradicinė setų sodyba). Šio muziejaus gidė Lena papasakojo apie daugybę setų gyvenimo, buities, papročių dalykų (tai būtų dar didžiulis straipsnis). Kai kurių dalykų tikrai negaliu nepasakyti.

Muziejaus po atviru dangumi teritorijoje stovi gyvenamasis namas, dūminė pirtis, trys svirnai, ratinė, tvartas ir kiti pastatai. Į setų sodybą, kuri yra uždaro plano, anksčiau buvo patenkama per masyvius vartus. Gana nedideliame gyvenamajame name tilpdavo didelė, iki 10–15 asmenų, šeima. Po vienu stogu gyveno kelios kartos.

Pirmiausia buvo statoma pirtis, kurioje ne tik prausiamasi, – tai vieta, kur sukosi visas gyvenimo ratas. Po to kasamas šulinys. Pamatėme, kur ir kaip buvo laikomas maistas, kur stovėjo merginos, žadančios ištekėti, lova, kaip turėjo elgtis jaunikis, atėjęs pas merginą, ir daug kitų įdomybių.

Kas tos satemos lylos (leelo)?

Setų kultūra šimtmečius buvo žodinė kultūra, kurioje pagrindinės vertybės buvo perduodamos dainuojant. Setai visų pirma žinomi dėl savitos dainavimo tradicijos – setų leelų (liaudies dainų), atliekamų tik moterų.

Šioms daugiabalsėms tradicijoms yra daugiau nei tūkstantis metų. Tai tikras setų pasididžiavimas. Lelas užveda ir kupletą dainuoja vadinamoji „dainų motina“, o žodžius pagauna ir atkartoja moterų choras.

Tautiniai drabužiai

Setoma žinoma dėl savo spalvingų tautinių kostiumų, kurie dėvimi tradicinių švenčių metu. Ypač akį traukia gausūs moteriški sidabriniai papuošalai (svoris – net iki 6 kilogramų). Sakoma, kad „setų moterį išgirsi anksčiau nei pamatysi“. Krūtines puošia labai įspūdingi vėriniai (rahadso), kuriems naudojamos monetos (dažniausiai – cariniai sidabriniai rubliai) ir itin masyvios iškilios sidabrinės segės sylg, kurios yra lyg  „trečioji krūtis“.

Ši sidabrinė segė, išraižyta ornamentais, apipilta sidabro pinigėliais, –  ne tik papuošalas, bet ir maginių galių turintis daiktas, susijęs su apsauga nuo piktųjų dvasių, blogos akies, padedantis susilaukti vaikų, didinantis derlingumą, naminių gyvulių vaisingumą ir produktyvumą, netgi padedantis moteriai susigrąžinti į neištikimybės klystkelius pasukusį vyrą. Dar jie rodo materialinį statusą, moters savarankiškumą.

Tokias seges moterys pradėdavo nešioti daugmaž aštuoniolikos ir dėvėdavo bevei iki  45 metų, kol sulaukdavo anūkų.  ,,Sylg“ nedėvėdavo gedulo metu, neduodavo į rankas svetimiems žmonėms.

Moterų galvas puošia skarelės arba tradiciniai, į estiškus panašūs labai įmantriai austi, gausiai siuvinėti galvos apdangalai. Setų vyrų tradiciniai drabužiai kur kas kuklesni nei moterų. Jie dėvi baltus marškinius, kurių apykaklė susegama įstrižai, baltus surdutus, tamsias kelnes, juodus aulinius batus ir labai gražias ornamentais puoštas vilnones kojines.

Geografinė padėtis ir setų skausmas

1944 m. sovietų valdžia perdalijo setų žemes. Trys ketvirtadaliai jų buvo atskirti nuo Estijos ir perduoti Rusijai. Dabar setų kraštas padalintas tarp dviejų valstybių. Estijai priklauso vos ketvirtadalis teritorijos, čia gyvena apie 10 tūkst. setų. Raivo  Ristimäe rodo žemėlapį, kuriame skausminga linija nubrėžta, koks plotas teisėtai priklauso setams.

Rusijos ruožas tęsiasi tik 800 metrų. Jį galima pervažiuoti dviračiu, automobiliu ir autobusu, tačiau pėsčiųjų eismas draudžiamas. Automobiliams neleidžiama net stabtelėti. Tai lyg koks ,,apendicitas“. Vizos nereikia, pakanka turėti pasą ar asmens kortelę.

Vaišingumas

Jau vaišingi, tai vaišingi setai. Buvome net pakviesti į vaišes Karaliaus inauguracijos proga. Karalius juoda skrybėle, raštuotom kojinėm ir juodu diržu sujuostu baltu paltu buvo ne tik televizijos dėmesio centre, bet ir pakviestųjų pagerbtas. Sudainavome jam ,,Gyvuokit, gyvuokit ilgiausius metus...“. Ir ne tik tai – ragavome skanių patiekalų, degustavome  hansą – stiprų gėrimą.

Kitą dieną patyrėme tikrą mūsų draugų bičiuliškumą. Ingrid  Ristimäe ir Raivo Ristimäe bei jų folkloro grupė ,,Madara“ pakvietė į atsisveikinimo pietus. Buvome  ne tik skaniai pavaišinti, bet ir drauge smagiai pasidainavome. Išvažiuodami tarėme iki greito pasimatymo Zarasų miesto šventėje.

Tai kaip su ta lape?

Sakoma, kokia gi kelionė be nuotykių, ypač tokia netrumpa, sujungusi tris valstybes. Buvo ta lapė ar ne, nieks nežino ir jau nesužinos. Vis dėlto savo ,,pėdsaką“, ko gero, paliko ji – po nakties dingo vairuotojo batas... Kempingo šeimininkai neneigia – būta tokių atvejų. Basam mūsų gerajam vairuotojui spausti stabdžius buvo ne kas – išgelbėjo mūsų seluoniškio Alvydo koncertiniai batai.

Šis nuotykis visus mus palinksmino, bet kitas – dar Latvijos degalinėje ,,techniškasis“ (ratas ,,išsikvėpė“) sukėlė nerimo, rūpesčio. Įvažiuodami jau beveik vidurnaktį į jau minėtą ruožą (,,apendicitą“) paklaidžiojome ir net nepamatėme stulpelio su užrašu, perspėjančiu, kad įvažiuojame į Rusijos teritoriją, bet užtat policija mus ,,susekė“. Viskas baigėsi gerai. Dar pamaklinėję liūties praskydintame kempinge, kol įsikūrėme, greitai užmigome...

Baigiamasis žodis

Prisiliesti prie unikalios finougrų genties setų kultūros, kuri šimtmečius saugoma čia gyvenančių žmonių, mums buvo tikras atradimas, džiaugsmas. Setai išsaugojo savo kalbą, tautinį kostiumą, papuošalus, papročius, žodinę kultūrą, kuri perteikiama per dainas, pasakojimus, tradicijas, patiekalus. Tai unikalu, įdomu, gražu ir tikrai verta aplankyti šį mažą kampelį Estijos pietryčiuose, kuris dažno vis dar  nėra atrastas.

Projektas „XXXIII tarptautinis festivalis Žolynai“, skirtas paminėti Atmintinus Lietuvių Liaudies Dainų metus, finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos.

Vasilijus Trusovas, ,,Seluonos“ ansamblio dalyvis

Nuotraukos ansamblio dalyvių