Prieš 95 -kerius metus, o tai buvo 1930 -ieji, rugsėjo 28 d. Salake įvyko didžiulis , iškilmingas renginys. Sugužėjus miniai žmonių, net ir iš apylinkių bei tolimesnių miestelių, dalyvaujant Salako šaulių būriui, dūduojant Zarasų pasienio policijos orkestrui buvo atidengtas ir pašventintas Nepriklausomybės paminklas.
Paminklą atidengė ir kalbą pasakė Zarasų apskrities viršininkas Jonas Raščius, o pašventino Salako klebonas kunigas Gasparas Spudas. Šaulių būrio korespondento prisiminimuose rašoma, kad iškilmėse dalyvavo ir pats skulptorius Mordechajus Maksas Farbmanas.
Šiems įvykiams prisiminti ir dar giliau į juos pažvelgti, pasvarstyti apie laisvę, nepriklausomybę, tautiškumą, savasties paieškas, Salake buvo sumanytas ir kone pusmetį įgyvendinamas projektas „Amžinųjų vertybių gyvastis: Nepriklausomybės paminklui – 95“. Projekto renginių ciklas prasidėjo moksleivių kūrybinio rašymo konkursu „Gyvu žodžiu iš praeities“, vėliau sekė aktoriaus ir režisieriaus Aleksandro Rubinovo monospektaklis „Mano tėvas“, tada muzikos grupės „Rakija Klezmer Orkestar“ edukacinis koncertas, rugpjūčio pabaigoje buvo surengtas trumpametražių filmų vakaras po atviru dangumi „Lietuvos ir Ukrainos laisvė“. Galiausiai Rugsėjo 27 d. Gražutės regioninio parko Lankytojų centro II aukšto salėje įvyko mokslinė konferencija. Pirmąjį pranešimą skaitė Vilniaus universiteto mokslininkė, humanitarinių mokslų daktarė Akvilė Naudžiūnienė. Viešnia pasakojo apie Salako štetlą, kaip jis atsirado, kaip išnyko ir dabar tik mena Salako miestelyje išlikę tipiniai žydų namai ir žydų kapinės. Štetlas -jidiš kalboje reikia miestelį, kuriame iki Antrojo pasaulinio karo didžioji gyventojų dalis buvo žydai. Mokslininkė A. Naudžiūnienė tyrinėja įvairių Lietuvos regionų žydų kultūrą, tradicijas, verslus, žydišką miestelių architektūrą. Todėl patyrinėjusi Salako istoriją, surastą informaciją panaudos savo moksliniuose darbuose, o projektui parengtą pranešimą jau perdavė Salakui.
Antroji pranešėja – Lietuvos dailininkų sąjungos narė, menotyrininkė Saulė Marija Mažeikaitė – Teiberė savo pranešimą pavadino „Nežinomas Mordechajus (Maxas) Farbmanas“. Sklandė mitas, kad M. Farbmanas savamokslis skulptorius. Tačiau tai tik ir buvo mitas. M. Farbmanas gimė Salake, būdamas dvidešimties metų išvyko į Austriją, kur Vienos menų akademijoje studijavo skulptūrą. Jo darbų esama privačiose kolekcijose, toje pačioje Vienos menų akademijoje ir Izraelio nacionaliniame meno muziejuje. Menotyrininkė papasakojo, koks jis buvo įžymus Austrijoje, Izraelyje ir Palestinoje. Skaidrėse parodė unikalių jo darbų ir kalbėjo apie meninę Salako Nepriklausomybės paminklo vertę. Anot pranešėjos, menininkas į šį darbą pažiūrėjo labai rimtai, sugebėjo jį įvietinti, pakvietęs pozuoti du Salako jaunuolius – merginą ir vaikiną.
Dar viena konferencijos dalyvė – skulptorė, skulptūrų restauratorė Rūta Glinskytė-Kavaliauskienė buvo ta skulptorė, kuri restauravo Salako Nepriklausomybės paminklą Darbas prasidėjo 2019 m. ir truko kelerius metus. R. Glinskytė-Kavaliauskienė papasakojo, kad ilgai užtruko parengiamieji darbai. Reikėjo paimti mėginius, sužinoti iš kokios medžiagos visgi padarytas paminklas, tuomet atlikti laboratorinius tyrimus, gauti leidimą restauruoti ir atsargiai po milimetrą nuimti cemento sluoksnius, kuriais buvo užtepti Vytis, Gediminaičių stulpai ir kiti lietuviški ženklai. Salako Nepriklausomybės paminklas – vienintelis Zarasų rajone buvo išlikęs nesudaužytas, neaplaužytas, nenugriautas. Nes 1950 m., susitelkus pilietiškiems žmonės, cementu buvo užtepti tautiniai ženklai.
Salako Nepriklausomybės paminklo istorija išskirtinė, su detektyvo elementais, tad konferencijoje prisiminta, kaip vietos vaistininkas Mačius aptiko atostogaujantį Salake M. Farbmaną, belipdantį iš molio figūrėles. Kaip užsakė paminklą, kaip jis buvo sukurtas, kaip vėliau išsaugotas. Visa konferencijos pranešimų medžiaga, kaip ir minėta bus perduota Salakui.
Tądien vakarop įvyko ir iškilminga ceremonija prie Nepriklausomybės paminklo. Lietuvos valstybės himnas nuskambėjo grojant Panevėžio pučiamųjų instrumentų orkestrui „Panevėžio trimitai“, beje, kaip ir paminklo atidengimo dieną 1930 metais. Skambant himnui Lietuvos valstybės vėliavą pakėlė šaulys Karlen Grdiljanc. Sveikinimo kalbas sakė Zarasų rajono savivaldybės merė Nijolė Guobienė, Salako seniūnas Renius Kisielius ir Salako Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčios klebonas Rimantas Rimkus.
Po ceremonijos Kultūros namuose koncertavo Panevėžio pučiamųjų instrumentų orkestras „Panevėžio trimitai“ su solistais Regina Juškiene ir Gendriumi Jakubėnu. Orkestro meno vadovas ir dirigentas Kęstutis Plančiūnas. Šis orkestras gyvuoja ketvertą metų. Dalis muzikantų jau pasirinko užtarnautą pensiją, tačiau ne dykinėjimą namuose. Todėl repetuoja, groja, koncertuoja. Į Salaką kolektyvas atvežė populiarias lietuviškas, ispaniškas, itališkas dainas ir smagius maršus orkestrui. Publika mėgavosi Augustino Laros „Granada“, charizmatiškosios Reginos Juškienės atliekamomis Vincenzo Chiara „La Spagnola“, Luigi Denza „Funiculi funicula“, Gendriaus Jakubėno „Šekspyro sonetu Nr. 2“, Consuelo Velazguez „Besame Mucho“. Koncertas buvo nepaprastai smagus ir šildantis sielą.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Zarasų rajono savivaldybė
Organizatoriai – Zarasų rajono savivaldybės kultūros centro Salako padalinys ir Zarasų rajono savivaldybės administracijos Salako seniūnija.
Projekto partneriai – Salako bendruomenė „Sakalas“, Švietėjo Antano Poderio paramos fondas, Gražutės regioninio parko direkcija.
Projekto vadovė Valentina Žigienė
Nuotraukų autorius Leonas Sadauskas