Artėjant Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai, visoje šalyje prasideda viešų susitikimų programa. Diskusijose, debatuose ir paskaitose akademinė bendruomenė, ekspertai ir šalies regionų gyventojai kartu aptars Lietuvai svarbius Europos klausimus. Debatų ir diskusijų formatas pasirinktas neatsitiktinai: kaip ir ES Taryboje, čia susitinka skirtingos nuomonės, keičiamasi argumentais ir ieškoma bendro sutarimo.
Spalio 1 d. kviečiame į vieną iš programos renginių – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesoriaus Alfredo Bumblausko paskaitą „Kas yra Europa ir kas yra Lietuva Europoje?“ Zarasuose.
Atrodytų, po 2004 metų, kai Lietuva tapo Europos Sąjungos ir NATO nare, atsakymas į šiuos klausimus turėtų būti paprastas. Tačiau net geografinė Europa nėra savaime suprantama. Džiaugiamės prancūzų geografų nustatytu Europos centru į šiaurę nuo Vilniaus, bet retai klausiame: kodėl Europos riba laikome Uralo kalnus? Ši riba turi savo istoriją, susijusią ir su Rusijos imperijos siekiu apibrėžti savo europinę bei azijinę dalis. Vadinasi, net Europos centro vieta priklauso nuo to, kaip apibrėžiame Europą.
Dar sudėtingesnės jos politinės ir kultūrinės ribos. Europos Sąjunga yra politinės Europos branduolys, tačiau Europos klausimo neišsemia. Tai primena Ukrainos siekis tapti jos nare, Turkijos vieta NATO ir santykis su Europos Sąjunga, Europos santykis su Izraeliu. O Australijos dalyvavimas Eurovizijoje savaip provokuoja klausti, kiek toli gali driektis europinė kultūrinė erdvė.
Istorijos teoretikas Jörnas Rüsenas, viešėdamas Lietuvoje, kėlė klausimą, kurio mintį galima perteikti taip: žinome, kas yra euras, tačiau kas yra jo dvasinis ir kultūrinis atitikmuo? Kas Europą jungia, be bendros valiutos ir institucijų?
Lietuvos Kovo 11-osios siekį galime perskaityti Milano Kunderos 1983 metų esė apie atplėštus Vakarus šviesoje. Čekiją, Vengriją ir Lenkiją Kundera matė kaip kultūriškai Vakarams priklausančią Vidurio Europą, politiškai atplėštą ir pajungtą Rytams. Ši mintis artima ir Lietuvos išsilaisvinimo sampratai: atkurdami nepriklausomybę, supratome save kaip grįžtančius į Vakarus.
Tačiau „grįžimo“ metafora slepia istorinį klausimą: kada ir kokiu būdu Lietuva buvo tapusi Vakarų civilizacijos dalimi? Politinis apsisprendimas grįžti buvo aiškesnis už mūsų žinojimą apie ankstesnę Lietuvos priklausomybę Europai. Todėl nepriklausomybės atkūrimas skatino iš naujo apmąstyti ir visą Lietuvos istoriją.
Atsakymo pagrindą suteikia profesoriaus Edvardo Gudavičiaus Lietuvos europėjimo koncepcija. Lietuva nėra nekintantis istorijos subjektas: pagoniškoji Lietuva ir po krikšto europėjanti Lietuva – skirtingos istorinės tikrovės. Krikštas šiame modelyje yra esminis slenkstis, pradėjęs Lietuvos įsitraukimą į lotyniškosios Europos ir Vakarų civilizacijos erdvę.
Tolesnę raidą keitė Rusijos ekspansija ir viešpatavimas, moderniosios lietuvių tautos susiformavimas, nepriklausomos valstybės sukūrimas, sovietinė okupacija ir naujas išsilaisvinimas. Todėl svarbu skirti senąją, naująją ir naujausiąją Lietuvą bei klausti, kaip kiekvienu laikotarpiu keitėsi jos santykis su Europa.
Kovo 11-oji atvėrė galimybę ir atkurti valstybę, ir permąstyti jos istorinį kelią. Profesoriaus Gudavičiaus perspektyva leidžia tiksliau kelti abu pranešimo klausimus: kas yra Europa ir kokia Lietuva, kuriuo istorijos laikotarpiu, priklauso Europai?
2026 m. spalio 1 d.
16.00 val. Kupolė (Salos g. 8, Zarasai).