Nuotraukos Eriko Černovo

Skulptūros autorė – Rūta Ona Čigriejūtė

Labai archajiškų tikėjimų reliktas – jievaro pynimo paprotys. Tai iš paskutinės saujos nenupjautų rugių supinta kasa. Jos viršūnė prilenkiama prie žemės į namų pusę, varpos prislegiamos akmenuku arba kartu su duonos riekute ir druskos žiupsneliu užkasamos žemėje. Iš dirvos išaugęs grūdas tarsi vėl grąžinamas žemei: tegu kartojasi kasmet gyvybės ratas, tegu nuolat „duona su duona susitinka“. Derlių pagimdanti šventoji žemė maitintoja, tai tarsi jievaras – tarsi kokia bambagyslė. Paskutinio pradalgio pjovėjas todėl ir būdavo pravardžiuojamas „bambarėža“. Dainose jievaras tampa tiltu tarp realiojo ir mitinio protėvių pasaulių, stebuklinguoju Pasaulio medžiu. Pinant jį, skambėdavo tokie žodžiai:

Šalia kelio jievaras stovėjo,

Slaunasai žolyne, rugeli!

Iš pašaknių skambantys kankleliai...

Ant viršūnės sakalo vaikeliai...

Per vidurį dūzgiančios bitelės...

Slaunasai žolyne, rugeli!

Rytų Lietuvoje baigdami kirsti rugius, iš didelio jų glėbio padarydavo vadinamą „čiubą“ ar „nivką“. Varpas nupjaudavo ir supindavo į šeimininkams skirtą vainiką, o viršų papuošdavo lauko ir darželio gėlių puokšte, į vidų įmesdavo riekelę duonos. Merginos eidamos namo iš tos puokštės pasiimdavo kokią gėlę, kad greičiau ištekėtų.

Skulptūros, įkūnijančios svarbiausią Joninių šventės simboliką, Zaraso ežero saloje 2021 m. gegužės mėn. buvo sukurtos plenero „Degi rasa“ metu. Projektą „Degi rasa“ – degančių skulptūrų pleneras Zaraso ežero saloje“ iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Projekto vadovė – Aleksandra Pulokienė.

Simbolių aprašymai parengti pagal etnologės Eglės Valentės rekomendacijas ir archeologės ir antropologės, archeomitologijos pradininkės Marijos Gimbutienės tekstus. Pagrindiniai šaltiniai:

„Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“, , 1994 m.,

„Senoji Europa“, Marija Gimbutienė, 1996 m.