Nuotraukos Eriko Černovo

Skulptūros autorius – Kazys Venclovas

Varlė nors ir mažas gyvūnas, tačiau simboline prasme labai įdomus padaras. Senovės Egipte ji dėl savo vaisingumo ir dėl akivaizdaus sugebėjimo iš kiaušinio pavirsti buožgalviu, o po to keturkoju (užuomina apie panašią į žmogų būtybę) buvo gimstančio ir vėlei atsinaujinančio gyvenimo simbolis. Neretai pirminiai aštuoni dievai, gimstantys iš dumblo, buvo vaizduojami su varlės galvomis. Gimimo deivė Heket (Hiket), geroji liaudies religijos globėja, buvo vaizduojama varlės pavidalu. Lietuvėms moterims gandras vaiką atneša varlės pavidalu. Nidos krikštuose varlė yra atgimimo simbolis. Pasakose varlė karalienė yra mitinis, antgamtinių galių turintis realios moters vaizdinys. Dauguma senovės kultūrų garbino varles kaip vaisingumo simbolį. Neretai palikuonių negalinčios susilaukti moterys pasitelkdamos varles atlikdavo įvairias religines apeigas, užsiimdavo magija ir burtais. Varlė yra vaikštynė tarp dviejų pasaulių – vandens ir žemės. Varlė, kaip daugiausia naktinis padaras, turi tvirtus ryšius su Mėnuliu. Šios būtybės dainos atneša lietų, ji yra vandens sergėtoja, todėl pasakose užsėda, uždaro vandenį šuliniuose.

Skulptūros, įkūnijančios svarbiausią Joninių šventės simboliką, Zaraso ežero saloje 2021 m. gegužės mėn. buvo sukurtos plenero „Degi rasa“ metu. Projektą „Degi rasa“ – degančių skulptūrų pleneras Zaraso ežero saloje“ iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Projekto vadovė – Aleksandra Pulokienė.

Simbolių aprašymai parengti pagal etnologės Eglės Valentės rekomendacijas ir archeologės ir antropologės, archeomitologijos pradininkės Marijos Gimbutienės tekstus. Pagrindiniai šaltiniai:

„Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“, , 1994 m.,

„Senoji Europa“, Marija Gimbutienė, 1996 m.