Nuotraukos Eriko Černovo

Skulptūros autorius – Kazys Venclovas

Varlė nors ir mažas gyvūnas, tačiau simboline prasme labai įdomus padaras. Senovės Egipte ji dėl savo vaisingumo ir dėl akivaizdaus sugebėjimo iš kiaušinio pavirsti buožgalviu, o po to keturkoju (užuomina apie panašią į žmogų būtybę) buvo gimstančio ir vėlei atsinaujinančio gyvenimo simbolis. Neretai pirminiai aštuoni dievai, gimstantys iš dumblo, buvo vaizduojami su varlės galvomis. Gimimo deivė Heket (Hiket), geroji liaudies religijos globėja, buvo vaizduojama varlės pavidalu. Lietuvėms moterims gandras vaiką atneša varlės pavidalu. Nidos krikštuose varlė yra atgimimo simbolis. Pasakose varlė karalienė yra mitinis, antgamtinių galių turintis realios moters vaizdinys. Dauguma senovės kultūrų garbino varles kaip vaisingumo simbolį. Neretai palikuonių negalinčios susilaukti moterys pasitelkdamos varles atlikdavo įvairias religines apeigas, užsiimdavo magija ir burtais. Varlė yra vaikštynė tarp dviejų pasaulių – vandens ir žemės. Varlė, kaip daugiausia naktinis padaras, turi tvirtus ryšius su Mėnuliu. Šios būtybės dainos atneša lietų, ji yra vandens sergėtoja, todėl pasakose užsėda, uždaro vandenį šuliniuose.

Skulptūros, įkūnijančios svarbiausią Joninių šventės simboliką, Zaraso ežero saloje 2021 m. gegužės mėn. buvo sukurtos plenero „Degi rasa“ metu. Projektą „Degi rasa“ – degančių skulptūrų pleneras Zaraso ežero saloje“ iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Projekto vadovė – Aleksandra Pulokienė.

Simbolių aprašymai parengti pagal etnologės Eglės Valentės rekomendacijas ir archeologės ir antropologės, archeomitologijos pradininkės Marijos Gimbutienės tekstus. Pagrindiniai šaltiniai:

„Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“, , 1994 m.,

„Senoji Europa“, Marija Gimbutienė, 1996 m.

Nuotraukos Eriko Černovo

Skulptūros autorius – Rytas Jonas Belevičius

Anot Marijos Gimbutienės: deivių figūrėlės simbolizuoja Žemės Motinos gyvybines, vaisingumo galias, kuriančias Pasaulio harmoniją, jo reiškinių amžinąjį atsinaujinimą nenutrūkstančiame gimimo-mirties cikle. Marija Gimbutienė teigia, jog baltų tautų pirmtakai garbino Žemės deivę bei kitas moteriškos giminės deives.

Įdomu tai, kad istoriškai galingiausias medis yra ne ąžuolas, bet eglė, tautosakoje vadinama ąžuolo motina. Gal tai dėl to, kad ąžuolai geriausiai auga kaimynystėje su egle? Eglė apsaugo nuo šaltų vėjų, išsaugo dirvožemio drėgmę, o žiemos metu apatinėmis šakomis sulaiko sniegą ir tarsi motina savo skara apdangsto ąžuolo šaknis, o jos smailėjanti viršūnė neužstoja šviesos. Ypatingą reikšmę eglė turi ir žmonėms. Kas gali įsivaizduoti Kalėdų, Naujųjų Metų šventes be papuoštos eglės? Pagal ją žmonės seniau spręsdavo ir apie būsimą žiemą. Jei eglės šakos iš rudens būna nukarę žemyn, reiškia bus daug sniego, jei skujos mezgamos medžio viršūnėje – bus šalta.

Eglė yra tarpininkė tarp šio – gyvųjų ir ano – mirusiųjų pasaulio. Todėl taką į mirusiojo namus barstome eglišakiais. O Kalėdoms jos viršūnę puošiame žvaigžde.

Skulptūros, įkūnijančios svarbiausią Joninių šventės simboliką, Zaraso ežero saloje 2021 m. gegužės mėn. buvo sukurtos plenero „Degi rasa“ metu. Projektą „Degi rasa“ – degančių skulptūrų pleneras Zaraso ežero saloje“ iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Projekto vadovė – Aleksandra Pulokienė.

Simbolių aprašymai parengti pagal etnologės Eglės Valentės rekomendacijas ir archeologės ir antropologės, archeomitologijos pradininkės Marijos Gimbutienės tekstus. Pagrindiniai šaltiniai:

„Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“, , 1994 m.,

„Senoji Europa“, Marija Gimbutienė, 1996 m.

Nuotraukos Eriko Černovo

Skulptūros autorė – Rūta Ona Čigriejūtė

Labai archajiškų tikėjimų reliktas – jievaro pynimo paprotys. Tai iš paskutinės saujos nenupjautų rugių supinta kasa. Jos viršūnė prilenkiama prie žemės į namų pusę, varpos prislegiamos akmenuku arba kartu su duonos riekute ir druskos žiupsneliu užkasamos žemėje. Iš dirvos išaugęs grūdas tarsi vėl grąžinamas žemei: tegu kartojasi kasmet gyvybės ratas, tegu nuolat „duona su duona susitinka“. Derlių pagimdanti šventoji žemė maitintoja, tai tarsi jievaras – tarsi kokia bambagyslė. Paskutinio pradalgio pjovėjas todėl ir būdavo pravardžiuojamas „bambarėža“. Dainose jievaras tampa tiltu tarp realiojo ir mitinio protėvių pasaulių, stebuklinguoju Pasaulio medžiu. Pinant jį, skambėdavo tokie žodžiai:

Šalia kelio jievaras stovėjo,

Slaunasai žolyne, rugeli!

Iš pašaknių skambantys kankleliai...

Ant viršūnės sakalo vaikeliai...

Per vidurį dūzgiančios bitelės...

Slaunasai žolyne, rugeli!

Rytų Lietuvoje baigdami kirsti rugius, iš didelio jų glėbio padarydavo vadinamą „čiubą“ ar „nivką“. Varpas nupjaudavo ir supindavo į šeimininkams skirtą vainiką, o viršų papuošdavo lauko ir darželio gėlių puokšte, į vidų įmesdavo riekelę duonos. Merginos eidamos namo iš tos puokštės pasiimdavo kokią gėlę, kad greičiau ištekėtų.

Skulptūros, įkūnijančios svarbiausią Joninių šventės simboliką, Zaraso ežero saloje 2021 m. gegužės mėn. buvo sukurtos plenero „Degi rasa“ metu. Projektą „Degi rasa“ – degančių skulptūrų pleneras Zaraso ežero saloje“ iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Projekto vadovė – Aleksandra Pulokienė.

Simbolių aprašymai parengti pagal etnologės Eglės Valentės rekomendacijas ir archeologės ir antropologės, archeomitologijos pradininkės Marijos Gimbutienės tekstus. Pagrindiniai šaltiniai:

„Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“, , 1994 m.,

„Senoji Europa“, Marija Gimbutienė, 1996 m.

Kviečiame keliauti po Zaraso ežero salą ir rasti bei pažinti svarbiausius Joninių simbolius

2021 m. gegužės mėn. Zaraso ežero saloje vyko šiaudinių skulptūrų pleneras „Degi rasa“, kurio metu profesionalūs skulptoriai sukūrė penkias įstabias skulptūras, įkūnijančias svarbiausią Joninių šventės simboliką. Kviečiame jus pasitelkiant savo išmaniuosius telefonus ieškoti saloje užslėptų QR kodų, pamatyti skulptūras iš arti foto formate ir susipažinti su Joninių simbolika, tradicijomis ir istorijomis.

QR kodų žemėlapis:

Žemėlapio autorė – iliustratorė Gintarė Laurikėnienė

Projektą „Degi rasa“ – degančių skulptūrų pleneras Zaraso ežero saloje“ iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Projekto vadovė – Aleksandra Pulokienė.

Nuotraukos Eriko Černovo

Skulptūros autorė – Eglė Valentė

Paparčio žiedas – vienas mistiškiausių Rasos šventės, baltų mitologinių simbolių, žmogaus brandos, žinojimo įsikūnijimas. Papartis iš tikrųjų nežydi. Apie tai lietuvių liaudies dainose sakoma: akmuo be kraujo, vanduo be sparnų, papartis be žiedų“. Paparčio poros išsisėja, ir taip paparčiai toliau auga.

Rasa ir rasmė – rasos atsiradimas šventės metu simbolizuoja savęs atradimą. Iš čia kilęs ir paparčio žiedo ieškojimas. Kupolė – pasaulio, gyvybės medis, šiuo metu yra pačiame kupėjime, augmens didumoje, po Rasų šventės augimas pereina į brandą, nuo tada einama link derliaus, grūdo, sėklos. Didžiausia žiedų sklaida lemia jų ypatingą galią sveikatinti, stiprinti žmones, iš jų nupinti vainikai skaistina ir stiprina nimbą. Jungtis tarp vandens ir ugnies yra rasa, rastis, o kartu ir būdas bendrauti su protėvių pasauliu.

Paparčio žiedas nėra vien šventinių pramogų ženklas ar vidinio, dvasinio pasaulio bei gyvenimo metafora. Žiedo paieška – su dvasinėmis vertybėmis, patirtimis susijęs pasaulio pažinimo kelias. Mistinio paparčio žiedo paieška grindžiama racionalumu. Rasti paparčio žiedą – įžvelgti pačias giliausias būties prasmes. Paprčio žiedo radimas – gyvenimo išminties subrandinimas. Sakmė simbolizuoja, kad gėris, išmintis, žinojimas atsiveria tik drąsiam, ryžtingam. Be to, tariamai pražystančio paparčio žiedo sakmė iškelia ištvermę, kaip vertingiausią asmenybės brandos bruožą. Su paparčio žiedo šviesa yra tapatinamas žinojimas, pažinimas (sakoma: „šviesus žmogus“, „šviesuomenė“, „švietimas“.

Skulptūros, įkūnijančios svarbiausią Joninių šventės simboliką, Zaraso ežero saloje 2021 m. gegužės mėn. buvo sukurtos plenero „Degi rasa“ metu. Projektą „Degi rasa“ – degančių skulptūrų pleneras Zaraso ežero saloje“ iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Projekto vadovė – Aleksandra Pulokienė.

Simbolių aprašymai parengti pagal etnologės Eglės Valentės rekomendacijas ir archeologės ir antropologės, archeomitologijos pradininkės Marijos Gimbutienės tekstus. Pagrindiniai šaltiniai:

„Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“, , 1994 m.,

„Senoji Europa“, Marija Gimbutienė, 1996 m.