Liepos 5d. Zarasų kultūros centro folkloro ansamblis „Seluona“ dalyvavo Anykščiuose renginyje Sėlių dainos ir giesmės. Renginys skirtas Sėlijai, sėlių genties kultūros išsaugojimui ir puoselėjimui, papročiams, muzikiniam paveldui.
Esame dėkingi Regina Stumburienė, Anykščių kultūros centro fokloro ansamblio „Valaukis“ vadovei, organizavusiai šiemet šią šventę Anykščiuose.
Susirinkę folkloro ansambliai iš Kupiškio, Zarasų, Anykščių krašto bent keli, atliko programas savo tarmėmis. Ant Vorutos piliakanio skambėjo sutartinės ir buvo atliekamos apeigos.
Renginio sumanytoja Alma Pustovaitienė, Kupiškio folkloro ansamblio "Kupkėmis" vadovė, sėlių genties tyrinėtoja, ragina kasmet susiburti sėlių folkloro ansamblius vis kitame Sėlijos rajone ar mieste. Kitąmet šis renginys vyks Zarasuose - tikriausiame Sėlijos lopšyje. Na, o folkloro ansamblio pavadinimas „Seluona“ nuo upės pavadinimo Selonia.
Pasak, Almos Pustovaitienės: „Prosėliai minimi geležies amžiuje I a.pr.m.e. – VI m.e.m.
Sėliai – tai viena iš Baltų genčių, susiformavusi pilkapių kultūros arealo rytinėj daly, ramaus, bet užsispyrusio būdo, nekaringi, kantrūs žemdirbiai, kuklūs, tikri sarmatai. Taip sėlius apibūdina Kazimieras Būga XIX a.
I m.e.a. – sėliai dingsta, prapuola, nerasta to laikotarpio pilkapių, piliakalnių, neminimi apie 200 metų.
II-IV a. – sėliai minimi romėnų kultūroj, Dauguva vadinama Sėlių upe – SELONIA.
Baltų gentis sėliai gyveno – Zarasų, Rokiškio, Kupiškio, dalyje Biržų krašto (Vabalninko, Papilio apylinkėse, ligi pačių Biržų), dalis Anykščių krašto (Viešintų, Andrioniškio, Svėdasų apylinkėse) dalyje Pasvalio krašto (Pasvalys, Daujėnų apylinkės), dalis Utenos krašto (Užpaliai, Vyžuonos, Utena, Tauragnai). Kupiškio krašte, žiūrint link Panevėžio pusės, sėlių teritorija baigiasi ties Stirniškiais, toliau – lietuvių genties žemės.
Pagal tyrinėtojus – antropologus, sėliams būdinga: rudos arba rūtos spalvos žalios akys, tamsūs-juodi plaukai, blyški, balta veido oda. Viena iš teorijų, kad sėliai atsikraustę iš Balkanų pusiasalio šiaurinės dalies. Tai liudija – albanų kalbos ir sėlių tarmių – patarmių paralelės atitikimai.
Žodis „sėliai“ hidronimas: „sielis“ – vandeniu plukdomas medinis rąstas; „selėti“, „sekėti“, „tekėti“, „sunktis“ „salti“, „sąla“, „sūla“, yra ir kitų hipotezių: sėla – sala – kaimas – iškilusi aukštuma pelkėj.
Seniausi sėliški žodžiai ir vietovardžiai: Zaduojas, Zalvas, Dusetos, Svėdasai, Šetekšna, Žasinyčios, Čičirys ir kiti. Žodžiai: azaras – ežeras; ziūra – akis; zėkiai – berniūkščiai; zaunyti – zysti, prašyti; turbavotis – rūpintis, tita – žaislas.
Bendri sėliški žodžiai su latviais (ypač kupiškėniški): klatis – klats; mėžliava – mezliava – pinigų rinkimas-metimas jauniesiem par veselias; diena – diena; saulė-saule; savaitė, nedėlia – nedelu; kur – kur; kalnas – kalns; piliakalnis – pilskalns; vyras – virs; sodžius – sadza; jūra - jura; turgus – tirgus; varna – varna; vanagas – vanags; sala – sala; koja – kaja; žinoti – zinat; upė – upe ir daugybė kitų.
Unikali ir paslaptinga sėlių gentis, mažiausiai iš visų baltų genčių tyrinėta, turėjusi savitą materialinę kultūrą (tai rodo iškasinėti ir ištyrinėti piliakalniai ir pilkapiai), išlaikė ligi mūsų dienų nepaprastą savo dvasinės kultūros palikimą – tai sanąsias burdonines dainas ir savitas giedamas giesmes bei instrumentinas SUTARTINES (kanklių, skudučių, ragų, lumzdėlių, daudyčių), kurios 2010 m. įtrauktos žmonijos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą UNESCO.
Folkloro ansamblio „Seluona“ mentorė
Nuotraukos Mykolo Bitvinsko