Rugsėjo 22-oji Zarasuose tapo ypatinga diena, kai gamtos ir žmogaus ritmas susiliejo į vieną darnų šventinį srautą. Šiemet rudens lygiadienis, sutampantis su Baltų vienybės diena, buvo paminėtas renginiu „Ant rudens liepto vienybėj paūkim“, kuris subūrė bendruomenę į šviesos, tradicijų ir vienybės ratą.
Gamta tyliai įžengė į rudens vartus – diena susilygino su naktimi, primindama žmogui apie pusiausvyrą, darnos paieškas ir ryšį su protėviais. Tą vakarą Zarasai tapo erdve, kurioje susitiko senosios tradicijos, gyva muzika ir bendruomeniškumo jausmas.
Šventė prasidėjo etno žygiu, kurį vedė krivis Vasilijus Trusovas, ne tik rodydamas kelią link Zaraso ežero salos, bet ir primindamas senąją pasaulėjautą, žmogaus ryšį su gamta, protėvių išmintimi. Žygio dalyviai patyrė, kad kelionė drauge – tai daugiau nei tik ėjimas: tai bendrumo išgyvenimas, kuris stiprina ir įprasmina šventę.
Zaraso ežero saloje, prie didingo Ąžuolo buvo įžiebta šventinė ugnis. Aukuro uždegimas tapo pagrindiniu vakaro akcentu – šviesos ir darnos ženklu, jungiančiu visus į bendrą ratą. Liepsnos skleidžiama šiluma ir šviesa pakvietė susimąstyti apie baltų vienybės prasmę, apie tai, kad mūsų tautos stiprybė slypi bendrystėje ir pagarboje savo šaknims.
Šventinę nuotaiką kūrė Zarasų kultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis „Čiūta“ ir folkloro ansamblis „Seluona“, kurie dainomis, apeiginėmis giesmėmis ir gyva energija pripildė vakarą baltų dvasios. Jų atliekama muzika lydėjo ugnies ratą, įtraukė šventės dalyvius į bendrą dainą, kurioje atsispindėjo vienybė ir darnos troškimas.
Šis vakaras Zarasuose tapo ne tik rudens lygiadienio paminėjimu, bet ir gyvu priminimu, kad Baltų vienybės diena nėra tik simbolinė data kalendoriuje. Tai – mūsų visų šventė, kviečianti atsigręžti į tradicijas, į savo tautos šaknis, sustiprinti bendruomenės jausmą ir prisiminti, jog tik drauge galime išlaikyti šviesą bei dvasią, perduodamą iš kartos į kartą.
Rudens lygiadienio šventė „Ant rudens liepto vienybėj paūkim“ dar kartą parodė, jog vienybė ir darnos pajauta – tai didžiausia mūsų stiprybė, jungiant mus su praeitimi ir ateitimi.