Maziulyte 01

Indrė Klimkaitė. Arbatos laikas su tapytoja, keramike Aušra Mačiulyte

Parodą pristatys meno mylėtoja Indrė Klimkaitė, vyks kritiška diskusija apie meną kartu su Aušra Mačiulyte.

Pas Aušrą Mačiulytę, tapytoją, keramikę, meno terapeutę ir baltiško masažo kūrėją, į viensėdį kitados buvusiame upiniame Tiltiškių kaime su kunigu Vytautu Dageliu klampojame siauručiu užpustytu takiuku. „Gyvenu be automobilio, taupiai“, – tariantis dėl viešnagės šypsojosi Aušra. O išties už stiklinių verandos durų mus pasitinka tikroji prabanga – karščiu alsuojanti buržuika senutėlėje gryčioje, pavirtusioje menininkės studija ir namais, ant jos garuoja kavinukas stiprios kavos, ant grindų, sofų, suolų įsitaisiusios penkios katės, ugnį kursto (o stebukle!) mums laiko į valias turinti kūrėja Aušra.

Apie jį, tą nenuoramą nenuspėjamą laiką, apie laisvo žmogaus paieškas, prabangą būti savimi, na ir, žinoma, apie tapybą keramikoje ir keramiką tapyboje šnekamės jaukiai spragsint ugnelei.

20240201 115654 resize

Aušra, papasakok apie save. Tu gi kaunietė, kaip ir kodėl atsidūrei čia, Tiltiškių kaime?

Gimiau 1975 metais Kaune, pasiturinčioje inžinierės Dalios Mačiulienės-Blekienės  ir Vytauto Mačiulio, tuometinio Kauno „Buities“ direktoriaus pavaduotojo, šeimoje. Taip, tėvai inžinieriai, bet iš menininkų šeimų, giminėje turime ir numizmatų, ir muzikantų, ir rašytojų, tapytojų, aktorių. Menininke aš niekad nesijaučiau, buvo aukštai užkelta kartelė: tarp menininkų pasisakyti, kad esi menininkas, labai sudėtinga. Gal tik dabar leidžiu sau pasakyti, kad esu kūrėja. Kai baiginėjau mokyklą, tėvai norėjo, kad aš tapčiau menininke, o aš ne. Įstojau į meno specialybę norėdama įrodyti, kad galiu, ir galvojau – po metų išeisiu, bet papuoliau į labai gerą grupę, turėjau puikią auklėtoją… Taip ir likau. Taigi 1998 metais baigiau Kauno taikomosios dailės mokyklą, keramiko specialybę. Paskui priešokiais studijavau tapybą Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, meno terapiją, apsigyniau ir keramikos magistrą… Su pertraukomis, nes per tą laiką gimė ir paaugo du vaikai, baigti studijų grįžau juos paauginusi, jau gyvendama kaime.

Kaip tavo gyvenime atsirado Aukštaitija, iš pradžių Lupenkos, paskui Tiltiškių kaimas?

Mano tėvo giminėje penkios kartos iš Ignalinos rajono, Rimšės, Daugėliškio. Mamos mama gimusi Baltarusijoje… Tai ir mane patraukė atgal į sėlių kraštą… Įdomus dalykas, kad mama buvo savotiška vienišų moterų, atsisakiusių turėt šeimą – dėl mokslo, meno, verslo, – globėja. Taigi aš esu „turtinga močiutėmis“ – tai mano tėvų mamos, mamos krikšto mama, tetos, senelio pusseserės ir dar ypatingasis dėdė Petras, nors ir ne močiutė, bet padėjęs rasti bendrumą tarp jų visų. Apsigyvenusi kaime pradėjau kurti ūkį (pavadintą „Artimu edukaciniu ūkiu“) – tai kūrinys, kuriame apjungiamas menas ir medicina, čia aš panaudojau visų savo močiučių patirtį, žinias ir savybes – karingumą, kūrybingumą, savigydą, ištvermę… Prireikė visko.

20240201 115647 resize

Menas ir medicina… Smalsu sužinoti, kaip tai jungiasi, dera.

 

Aušros Mačiulytės kūryba

Medicina mano gyvenime buvo visada. Močiutės perdavė liaudies medicinos ir savigydos žinias… Paskui, rengdama pirmąją personalinę keramikos parodą, susipažinau su Juozu Rimkumi, Farmacijos muziejaus direktoriumi. Nešiau ten užrašytus močiutės žolininkės receptus, tikrinome sudėtį, poveikį… Paskui mane pasiuntė pas Eugeniją Šimkūnaitę – ji man padėjo tinkamus pagrindus, išaiškino, kad visa kur turi būti mokslo pagrindas. „Mokslas nebėra raganavimas, už mokslą niekas nebedegina“, – sakė E. Šimkūnaitė. Jei nori žolėmis gydyti kitus žmones, ne vien save, turi daug mokytis. Kitaip esi tik mėgėjas… Tai pravertė vėliau, kuriant baltišką masažą, lietuviškas grožio ir sveikatinimo technikas, o ir meno terapijoje…

20240201 115705 resize

Kokios Tavo kaip meno terapeutės patirtys ir įžvalgos?

Esu tvirtai įsitikinusi, kad meno terapija – visiškai medicina, tam reikia rimto pasirengimo, psichologijos, netgi psichiatrijos žinių, ir dirbti išvien su medikais. Turi būti aiškus tikslas, kam nori padėti – ar fizinėje plotmėje, lavinti smulkiąją motoriką ir pan., ar padėti gydyti sielos negalias. Tikslą duoda medikai. Ir tai individualus darbas. Jei buriamos „meno terapijos“ grupelės – tai tik pabendrauti, socializuotis, maloniai praleisti laiką… Gydymas ten nėra įmanomas.

Buvo laikas, kai dirbau meno terapeute Tardymo izoliatoriuje. „Diagnozę“ man pasakydavo specialistai, paskui sulygindavau ją su tuo, ką matau pati ir ką papasakoja atėjęs žmogus. Labai stipri patirtis. Daug ko išmokau, pasisėmiau, visų pirma – nebūti kategoriška… Būdavo gaila tų suklydusių žmonių. Ir buvo labai smalsu patirti, kaip tinkamai paruošus aplinką, analizuojant meno kūrinius, stebint, taikant įvairius kūrybinius procesus įmanoma nuraminti tuos „kipišus“, stresą, malšinti agresiją. Menas išties gali būti labai stiprus vaistas.

Truputį kvepia sielovada…

O taip, aš gi nemažai laiko praleidau vienuolyne! Visai netyčia ten atsidūriau – nugriuvau nuo motociklo netoli Kretingos vienuolyno, apsidaužiau. Buvo vakaras – kurgi aš eisiu, šluba visa… Priėmė, pernakvojau. Paskui bene trejus metus ten važinėjau, palaikiau ryšius. Vėliau gyvenau ir Pakutuvėnuose, norėjo mane pavadint Klara šventosios Klaros garbei, bet kai su tokiu mano charakteriu, tai buvau tiesiog Klerka (juokiasi). Visokių ten mūsų buvo – puolusių, neaiškių, neformalų… Tvarkėm bažnyčią, maisto užsidirbdavom pas ūkininkus… Tas pranciškonas iš manęs niekur ir neišėjo, ir dabar gyvenu paprastume, su kasdiene malda ir kūryba.

20240201 115711 resize

Tavo tokia spalvinga biografija: sunkiosios muzikos ir avangardinės mados festivalių organizatorė, spektaklių kostiumų ir dekoracijų kūrėja, radijo ir TV operatorė, korespondentė, net radijo stoties būrėja… Ar nepasiilgsti žurnalistikos, renginių organizavimo?

 

Aušros Mačiulytės kūryba

Ne, nes tai yra barų kultūra. Kai susitinku su to gyvenimo tarpsnio žmonėmis, pastebiu, kad jie kalba vis dar apie tą patį… Atsikrausčiusi į kaimą pradėjau matyti save labai juokingą: stengiesi atrodyti labai originalus, o iš tiesų esi juokingas. Gyveni tam tikrame stiliuje, iliuzijoj. Pasižiūriu į savo biografiją – truputį baisu darosi, bet visa tai matau kaip patirtį, praeitą kelią. Nesigailiu dėl nė vienos vietos, kur dirbau. Įdomu prisiminti, bet nematau tame vertybės. Žmogus gi gimsta švarus, nenutolęs nuo gamtos – dabar jaučiu, kad noriu savęs tikros.

Koks kūrėjos gyvenimas viensėdyje?

Nesijaučiu viena. Vaikai užaugo, jau išmokau juos paleist. Kūryba tokiais atvejais labai gelbėja. Ir aš nekeliu sau kažkokių super tikslų. Supratau, kad kažkada kūriau, dariau, kad parodyčiau, jog nesu bloga. Man sakydavo, kad aš labai bloga – neformalė, sunkią muziką klausau, suplyšę džinsai… Bandžiau įrodyti, kad aš esu labai gera. Dabar nieko nebeįrodinėju, gyvenu visiškai egoistiškai. Gyvent tokį gyvenimą, kaip aš gyvenu, ne kiekvienas sau gali leist, tai didžiulė prabanga: atsikeli, dairaisi pro langus, vaikštai po namus… Esi čia, esi savimi ir čia tau yra gerai. Visą laiką ieškojau savęs. Ramybės, pastovumo. Esu smalsi, bet noriu stabilumo. Jeigu manęs likimas neišgrūstų, sėdėčiau vietoj… (juokiasi)

Tai kas tada išprovokavo Tave personalinei tapybos ir keramikos parodai „Arbata ir arbatinukai“, kuri vasario 2 dieną atsidaro Zarasų kultūros centre?

Gal noras pasigamint adrenalino… ar savotiška baimė, kad nemesčiau kūrybos. Parodoje bus tapybos darbų ir keraminių arbatinukų bei ištapytų molio indų. Žinia, keramika vis dar laikoma taikomosios dailės atmaina, nepriskiriama prie vaizduojamosios. Taip, mano arbatinukai funkcionalūs, juose galima užplikyti arbatą ir patogiai jos įsipilti, kiti indai irgi skirti naudojimui – tai nėra kokie konceptualūs kūriniai. Bet kurdama juos naudoju tapybos techniką – tepu glazūras kaip tapyboje, sluoksniais… Nenoriu prisirišti prie vienos nuomonės bandydama atsakyti, ar aš labiau tapytoja, ar keramikė. Nereikia tokio klausimo kelti, tai irgi nelaisvumo ženklas. Jei bandau įvardyti, tai jau yra savęs laužymas. Aš esu Aušra Mačiulytė. Ir tapydama, lipdydama bandau ieškoti savyje genetinės atminties… Gal todėl mano kūrinių žiūrovai ir vertintojai įžvelgia čia senųjų audinių, siuvinėjimų raštus, pirmykščius simbolius…

Kurdama šį ciklą apie arbatą, kontempliuoju laiko sampratą… Juk baisiausias dalykas, ką galima žmogui padaryt, tai atimti laiką. O mes viską darom, kad jį prarastume. Didžiausia prabanga, kam iš tiesų reikia pinigų – kad „nusipirktum“ laiko. O jei darai pinigus , uždirbi, ir vis tiek nemoki atsisėst ir pagert lėtai arbatos, leki kaip akis išdegęs – tai tik galvos skausmas tie pinigai…

Esi žemės meno ir atminties meno atstovė, keramikė, tapytoja, meno terapeutė, etnografė, giedi sutartines, lietuviškus dekoro raštus išskirstei į atskirus ženklus (lietuviškas runas)… Kuri sritis Tau pačiai „arčiausiai dūšios“?

Gal vis dėlto žemės menas. Čia, Tiltiškių kaime, pradėjau kurti „Burtų miškelį“ – tai meninė instaliacija, naudojant keraminius kūrinius ir augalus… Pernai atidengtas pirmasis žemės meno objektas „Vėlių kalbos ženklai“. Ten ir Rėdos ratas su baltiškais ženklais, kuriuos galima skaityti reikšmėmis. Visada įdomu stebėti, kaip žemės kūrinys keičiasi – auga augalai, užsninga, nutirpsta, žaliuoja…

 Dar svajoju būti dailės mokytoja – šioje veikloje jungtųsi ir meno terapija, ir keramika, ir tapyba… Netrukus pradėsiu dėstyti dailę Zarasuose. Norėčiau perduoti principus, kurių nieks nemokė – savyje ieškoti genetinės atminties. Juk gera matyti, kaip jaunas žmogus ieško, kuria save, intuityviai renkasi spalvas, drabužius, sagas, eina prie tam tikrų daiktų… Man labai svarbu ryšys su vaiku, o ir čia, kaip žemės mene, matau „augant“ savo darbo rezultatą. Ir man labai svarbu ugdyti laisvą žmogų, autentišką mąstymą… Juk viskas, kas vyksta gyvenime, yra menas, jei neapgaudinėji savęs ir nenori įtikti kitiems…