Nuotraukos Eriko Černovo

Skulptūros autorius – Rytas Jonas Belevičius

Anot Marijos Gimbutienės: deivių figūrėlės simbolizuoja Žemės Motinos gyvybines, vaisingumo galias, kuriančias Pasaulio harmoniją, jo reiškinių amžinąjį atsinaujinimą nenutrūkstančiame gimimo-mirties cikle. Marija Gimbutienė teigia, jog baltų tautų pirmtakai garbino Žemės deivę bei kitas moteriškos giminės deives.

Įdomu tai, kad istoriškai galingiausias medis yra ne ąžuolas, bet eglė, tautosakoje vadinama ąžuolo motina. Gal tai dėl to, kad ąžuolai geriausiai auga kaimynystėje su egle? Eglė apsaugo nuo šaltų vėjų, išsaugo dirvožemio drėgmę, o žiemos metu apatinėmis šakomis sulaiko sniegą ir tarsi motina savo skara apdangsto ąžuolo šaknis, o jos smailėjanti viršūnė neužstoja šviesos. Ypatingą reikšmę eglė turi ir žmonėms. Kas gali įsivaizduoti Kalėdų, Naujųjų Metų šventes be papuoštos eglės? Pagal ją žmonės seniau spręsdavo ir apie būsimą žiemą. Jei eglės šakos iš rudens būna nukarę žemyn, reiškia bus daug sniego, jei skujos mezgamos medžio viršūnėje – bus šalta.

Eglė yra tarpininkė tarp šio – gyvųjų ir ano – mirusiųjų pasaulio. Todėl taką į mirusiojo namus barstome eglišakiais. O Kalėdoms jos viršūnę puošiame žvaigžde.

Skulptūros, įkūnijančios svarbiausią Joninių šventės simboliką, Zaraso ežero saloje 2021 m. gegužės mėn. buvo sukurtos plenero „Degi rasa“ metu. Projektą „Degi rasa“ – degančių skulptūrų pleneras Zaraso ežero saloje“ iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Projekto vadovė – Aleksandra Pulokienė.

Simbolių aprašymai parengti pagal etnologės Eglės Valentės rekomendacijas ir archeologės ir antropologės, archeomitologijos pradininkės Marijos Gimbutienės tekstus. Pagrindiniai šaltiniai:

„Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“, , 1994 m.,

„Senoji Europa“, Marija Gimbutienė, 1996 m.